- šūdinas
- šū́dinas, -à adj. (3a) K, J, NdŽ, KŽ, -a (1) Ad, Dglš vlg.
1. I, N, K, J, KŽ suteptas išmatomis, mėšlinas: Kurgi kiaulė bus graži – šūdinà, susivoliojus Mžš. Eik tu, sakau, klumpi tu šū́dinasis! Trk. ^ Velkasi kap šū́dinas pantis Prn. Tęsias kai šūdinà virvė (kas nors nesklandžiai, netvarkingai vyksta, darosi) Trgn. Įsisuko vienas į pulką kai karvė su šūdina uodega ir visus sutaškė Sln. Pašovė, kaip su šū́dina uodega užkirto! DūnŽ. Nekišk šū́diną nosę į pyrago geldą (bjaurus žmogus tegu negadina gerų dalykų) DūnŽ. Ką darysi nedarysi, vis tiek šūdinóji pusė viršuj (prasti reikalai, nesiseka) Snt. Ką norint veikdamys ar dirbdamys vis į galą veizėjo; kaip šiandien yra tariama: veizėkiam, sako, kam čia teks šūdinasis galas (nesėkmė) S.Dauk. Kada tai nusiduos? – Kada šū́dinas lytus lys Sch83(B).
šūdinaĩ adv. K, KŽ.2. Ds, Skp prk. prastas, netikęs: Ką tu čia dirbi šūdiną darbą! Zp. Šū́dinas tokias giesmes aš giedosiu Grv. Tokia ženatvė jos šūdinà Aln. ^ Šūdinas gyvenimas – apšikta ir smertis Pnd, Ds. Kokis apšiktas gyvenimas, tokia šūdina ir smertis LTR(Vs).šūdinaĩ adv.: Mun išejo tas turgus šūdinaĩ Šts.◊ šūdinì põpieriai blogi reikalai, dalykai: Brač, jam šūdini popieriai – jau žemę aprašė Rm.
Dictionary of the Lithuanian Language.